Vinsas Janušonis, Gintautas Virketis, Gintarė Srėbaliūtė
Santrauka
Darbo tikslas. Ištirti ir įvertinti hospitalinį mirštamumą dėl ūmaus miokardo infarkto.
Medžiaga ir tyrimo metodai. Tęstinis tyrimas vykdytas 2006-2017 m. Analizuotos visų 1284 pacientų, sirgusių ūmiu ir pakartotiniu miokardo infarktu ir gydytų Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, gydymo stacionare ligos istorijos.
Pacientai tirti pagal lytį, amžių, užimtumą, gyvenamąją vietą, šalutines ligas.
Tirtos mirštamumą galėjusios veikti priežastys-organizacinės vadybinės bei sveikatos priežiūros (diagnostinės gydymo ir kt.), analizuoti 2006-2011 m. ir 2012-2017 m. duomenys.
Rezultatai. Iš tirtų 1284 pacientų, sirgusių ūmiu ir pakartotiniu miokardo infarktu, mirė 284 (22,1 proc.), kuriems iki autopsijos buvo nustatyta miokardo infarkto pagrindinė diagnozė ir mirties priežastis. Patikslinus diagnozę po autopsijos, nustatyta, kad pagrindinė diagnozė ir mirties priežastis miokardo infarktas buvo 249 (19,4 proc.) pacientams.
Analizuojant mirštamumą dėl miokardo infarkto, kaip pagrindinės mirties priežasties, atskirais periodais, 2012-2017 m. jis sumažėjo palyginus su 2006-2011 m. 9,0 proc. (nuo 25,6 proc. iki 16,6 proc.).
Išvados. Didesnį mirštamumą dėl miokardo infarkto daugiaprofilinėse ligoninėse lemia sunkios, ūmios ir lėtinės šalutinės ligos, nepatikslintos statistinės ataskaitos, hiperdiagnostika.
Raktiniai žodžiai: ūmus miokardo infarktas, hospitalinis mirštamumas, miokardo infarkto valdymas.
DOI: 10.5200/sm-hs.2018.082
Pilnas tekstas: PDF