Margarita Rugaitienė, Gytė Damulevičienė, Vita Lesauskaitė, Ingrida Ulozienė, Ieva Enčerytė
Santrauka
Orofaringinė disfagija (OD) − pasunkėjęs rijimas, apibrėžiamas kaip kąsnio suformavimo ir slinkimo iš burnos į proksimalinę stemplės dalį sutrikimas, asmens subjektyviai jaučiamas 10 sekundžių nuo rijimo pradžios. Tai vienas svarbių geriatrinių sindromų, kurio paplitimas senyvo amžiaus žmonių bendruomenėje 13-40 proc., tarp hospitalizuotų senų pacientų – 20-47 proc., tarp senatviškai silpnų ir sergančių neurologinėmis ligomis ilgalaikio gydymo įstaigose – iki 60 procentų. OD pasireiškia geriatriniams pacientams, sergantiems Parkinsono liga, galvos smegenų insultu, galvos-kaklo navikais, demencija, esant burnos sausmei. Siekiant užtikrinti pakankamą šių pacientų mitybą, labai svarbu laiku diagnozuoti orofaringinę disfagiją ir skirti gydymą. OD diagnostikos aukso standartu laikomas videoradiologinis tyrimas (angl. videofluoroscopy, toliau – VFS) ir videoendoskopinis rijimo įvertinimas (angl. fiberoptic endoscopic evaluation of swallowing, toliau – FEES). Klinikinėje praktikoje dažniausiai atliekamas vandens gėrimo mėginys. Sergant orofaringine disfagija, progresuoja kompleksinis paciento gyvenimo kokybės, apimančios ne tik fizinę, bet ir emocinę bei psichologinę paciento sveikatą, blogėjimas. Šis sutrikimas neigiamai veikia ir paciento artimųjų gyvenimo kokybę. Dažniausiai taikomos pacientų gyvenimo kokybės vertinimo priemonės yra rijimo sutrikimo sukeliamos negalios indeksas; rijimo, lemiančio gyvenimo kokybę, klausimynas; rijimo įvertinimo anketa EAT- 10. OD gydymas yra kompleksinis – taikoma rijimo raumenų elektrostimuliacija, fiziniai pratimai, modifikuota dieta − tuomet pasiekiami geriausi rezultatai.
Raktiniai žodžiai: rijimas, orofaringinė disfagija, insultas, demencija, rijimo įvertinimas, modifikuota dieta.
DOI: 10.35988/sm-hs.2020.086
Pilnas tekstas: PDF