Agnė Bartkevičiūtė, Danielius Serapinas
Santrauka
Dažniausias sarkoidozės klinikinis požymis – plaučiųpažeidimas, tačiau netgi 25 proc. ligos atvejų būnapažeista oda. Odos pažeidimai būna heterogeniniai.Jų pobūdis įvairus: tai ir mazginė eritema, žiedinėeritema, žvyninis, angiolupoidinis pažeidimai. Taireikalauja kruopščios diferenciacijos nuo kitų odosligų: žvynelinės, atopinio dermatito, odos pokyčiųsergant reumatu. Jau yra nustatyti genai, susiję susarkoidozės atsiradimu, taip pat pastebėta, kad skirtingosgenų variacijos lemia skirtingą ligos išraišką.Apie 10 proc. visų sarkoidozės atvejų yra šeiminiai.Tyrimai rodo HLA antigenų ryšį su sarkoidoze beikandidatai SERPINB1, FABP4, S100A8, HBEGF,IL7R, LRIG1, PTPN23, DPM2, NUP214BTNL2,CCR2 ir ACE genų vaidmenį, kurie svarbūs antigenopateikime, citokinų atsakui bei ląstelių tarpusaviosąveikai.Svarbu, kad ateityje būtų toliau plėtojami tyrimai,ypač siekiant išsiaiškinti genų-aplinkos ir genų tarpusaviosąveikas, kurios gali turėti įtakos sarkoidozėsklinikai.
Raktiniai žodžiai: odos sarkoidozė, granulomos, genetinė rizika.
DOI: 10.5200/sm-hs.2018.038
Pilnas tekstas: PDF