Pranas Šerpytis, Agnė Andruškienė, Simona Pelanytė, Vilma Matelytė, Rasa Palšauskaitė, Robertas Katliorius
Santrauka
Darbo tikslas: ištirti, kokie faktoriai veikia pacientų, hospitalizuotų dėl ūminio miokardo infarkto su ST segmento pakilimu ir be ST segmento pakilimo per 2011 m., išgyvenamumą iki 30 parų po taikyto gydymo. Medžiaga ir metodai: retrospektyvinė intensyvios terapijos skyriuje gydytų 1445 pacientų, suskirstytų į dvi grupes – I grupė (ūminio miokardo infarkto su ST segmento pakilimu) ir II grupė (be ST segmento pakilimo), ligos istorijų analizė. Amžiaus vidurkis I grupėje – 67,31 ± 0,41 m., II grupėje – 69,11 ± 0,5 m. Tiriamųjų atrankos kriterijai: ST segmento lokalizacija, Q banga elektrokardiogramose, Killip, TIMI klasės, troponino I, kreatinino koncentracijos, glomerulų filtracijos greitis, trombolizėje taikyta Alteplase ar Tenecteplase, RIA, RCX ir DVA okliuzijos, ūminio miokardo infarkto komplikacijos. Rezultatai: iš 1445 ūminiu MI sirgusių pacientų 35,78% turėjo ūminį MI be ST segmento pakilimo, 64,22% – su ST pakilimu. Pacientai esant ūminiam MI su ST segmento pakilimu 5,6% turėjo letalią baigtį, be ST segmento – 3,7%. MI su ST segmento pakilimo grupėje moterų mirė 5,08%, vyrų kategorijoje reikšminga ST segmento įtaka išgyvenamumui nepasireiškė. Esant ST segmento pakilimui > 54 m. amžiaus grupėje, nustatytas žymesnis išgyvenamumo sumažėjimas – išgyveno 95,4% pacientų. Be ST segmento miokardo infarkto grupėje moterų mirė 0,53%, amžiaus grupėje > 65 m. buvo žymesnis išgyvenamumo sumažėjimas – 97,4%, o esant DVA okliuzijai nustatytas didesnis išgyvenamumas, lyginant su išgyvenusiųjų po RIA ar RCX okliuzijų skaičiumi. Abiejose grupėse esant Killip IV klasei, stebimas žymus išgyvenamumo sumažėjimas: be ST segmento MI – išgyveno tik 53,8% pacientų, su ST segmentu MI – 55,55%, reperfuzijai naudojant Alteplase išgyveno 98,32%, o naudojant Tenecteplase – 90,22%. Esant TIMI III kraujotakos tipui I grupėje išgyvenamumas siekė 97,4%, II grupėje – 98,5%. GFG ≥ 60 ml/min./1,73 cm3 lėmė didesnį išgyvenamumą tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų. Kardiogeninio šoko atveju su ST segmento pakilimu nustatytas didesnis letališkumas – išgyveno 51,5% pacientų, be ST segmento MI – išgyveno 63,2% pacientų, o komplikavusis sepsiu, DODS abiejose grupėse išgyveno atitinkamai – 50% ir 28,6%. Išvados: ūminis miokardo infarktas su ST segmento pakilimu moterims turi įtakos didesniam išgyvenamumui. Tiek su ST segmento, tiek be ST segmento pakilimo miokardo infarkto Killip I-II ir TIMI III klasė, glomerulų filtracijos greitis ≥ 60 ml/min./1,73 cm3 turi įtakos geresnėms baigtims. Po atliktų reperfuzijų, pasirenkant Alteplase ar Tenecteplase, tarp abiejų lyčių pacientų stebimos panašios išgyvenamumo vertės. Be ST segmento pakilimo ūminio miokardo infarkto dešinės vainikinės arterijos okliuzijos atveju buvo didesnis išgyvenamumas. Trijų vainikinių arterijų liga nulemia blogesnį išgyvenamumą ūminio miokardo infarkto be ST segmento pakilimo grupėje, o išsivystęs kardiogeninis šokas, sepsis, dauginis organų disfunkcijos sindromas turi įtakos žymiai mažesnėms išgyvenamumo galimybėms abiejose ūminio miokardo infarkto grupėse.
doi:10.5200/sm-hs.2013.092
Raktiniai žodžiai: Killip klasė, TIMI klasė, trombolizė, troponinas I, glomerulų filtracijos greiti
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.092
Pilnas tekstas: PDF