Jerzy Pobocha
Santrauka
Aptariama kliedėjimo definicijų įvairovė ir prieštaringumas klasikiniuose tekstuose, klinikiniuose bei teismo psichiatrijos vadovėliuose bei ankstesnėse ir dabar galiojančiose klasifikacijose DSM ir ICD, taip pat įvairios diagnozių formuluotės, kaip latentinė šizofrenija, paranoidinė hipochondrija ir garsios diagnostinės teismo psichiatrų klaidos, tokios kaip A. B. Breiviko byloje. Parodyta, kad mąstymo procesams, sprendimams įtaką daro kiti psichikos procesai, kaip nerimas, ekspertizės situacija, asmenybės sutrikimai, fizinė sveikata, išsilavinimo lygis, intelekto pajėgumas, kultūrinis fonas, politinės ir religinės pažiūros, gyvenimo būdas, taip pat ir pačios nusikalstamos veikos aplinkybės. Siūlomas atsargesnis kliedėjimo apibrėžimas – tai klaidingi sprendimai, kurių neįmanoma koreguoti arba aiškinti kitaip – kaip įsitikinimus, nuostatas, prietarus, viršvertės idėjas, įkyrias mintis, fobijas, simuliaciją ir t.t. Ekspertai suklysta dėl savo žinių ribotumo, klinikinės patirties stokos, neatsižvelgimą į aukščiau minėtų veiksnių poveikį tiriamųjų mąstymui ir elgesiui, rėmimosi vienpusiškais kliedėjimo apibrėžimais ir polinkio (tendencijos) hiperdiagnozuoti arba skubėti diagnozuoti neturint išsamios informacijos apie inkriminuojamą veiką. Kliedėjimai priklauso nuo smegenų pusrutulių funkcinės lateralizacijos (kontrasto) ir anatominės abipusio ryšio stokos. Ją atspindi abu terminai – schizo-phrenia ir dementia praecox – ją sąlygoja ne pažinimo nepakankamumas, o paties mąstymo padrikumas.
Raktiniai žodžiai: kliedėjimai, paranojinės idėjos, viršvertės idėja, fanatizmas, hiperdiagnostika, ekspertinė išvada
DOI: 10.5200/sm-hs.2014.016
Pilnas tekstas: PDF