Šarūnė Maksvytytė, Violeta Ševčenko, Pranas Šerpytis
Santrauka
Ekstrakorporinė membraninė oksigenacija (EKMO) − tai dirbtinės kraujotakos technika, kritinių būklių metu palaikanti gyvybiškai svarbią plaučių ir (arba) širdies funkciją. COVID-19 pandemijos laikotarpiu ši technologija tampa vis populiaresniu sunkios būklės ligonių gydymo metodu. Lietuvoje ir pasaulyje spartėjant šio metodo taikymui, iškyla informacijos apie EKMO centrų organizavimą ir įgyvendinimą, apimantį ir gydytojų kvalifikacijos kėlimo galimybes, poreikis. Kartu tampa aktualūs duomenys apie su EKMO taikymu ir gaivinimu susijusius prognostinius veiksnius, neurologines EKMO pacientų baigtis, venoarterinės EKMO (VA EKMO) ir kitų mechaninių kraujotakos aparatų − perkutaninių skilvelius palaikančių prietaisų (angl. pVAD) ir ECPELLA (EKMO ir Impella sistemos) efektyvumą ir saugumą. Straipsnyje analizuojamas ir EKMO skyrimas įvairių būklių − septinio šoko, COVID-19 sukelto ūmaus respiracinio distreso sindromo (ŪRDS) atveju, aptariami tam tikri praktikos aspektai, pavyzdžiui, antitrombino skyrimas prie EKMO prijungtiems pacientams. Literatūros apžvalgai naudota 2015-2020 m. literatūra. Remiantis atlikta apžvalga pastebėta, jog lyginant su įprastiniu gaivinimu, EKMO naudojimas dažniausiai gerina išgyvenamumą, retesnės neurologinės komplikacijos. Skiriant šį gydymą, itin svarbu stebėti paciento būklę, gretutines ligas.
Raktiniai žodžiai: EKMO, gaivinimas, kardiogeninis šokas, komplikacijos, neurologinės baigtys, COVID-19, sepsinis šokas, ŪRDS, pVAD, Impella, antikoaguliacija.
DOI: 10.35988/sm-hs.2021.133
Pilnas tekstas: PDF