Gintautas Gumbrevičius
Santrauka
Insultas yra viena pirmaujančių mirtingumo ir neįgalumo priežasčių tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje, nepaisant to, jog yra pastebima ir gydoma liga. Darbo tikslas- išanalizuoti esamą insultų situaciją laiko, greitosios medicinos pagalbos (GMP), diagnostikos ir farmakoterapijos galimybių, klinikinių baigčių aspektais kasdienėje klinikinėje praktikoje ir nustatyti, kaip laikytasi rekomendacijų. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvus dviejų Lietuvos ligoninių (A ir B) šešių mėnesių laikotarpio ligos istorijų tyrimas. Statistinei analizei atlikti, surinkti kiekvieno ligonio, kuriam diagnozuotas išeminis insultas, anamnezės, kreipimosi būdų, farmakoterapijos, klinikos baigčių duomenys. Rezultatai. Iš viso išanalizuotos 339 ligonių 150 (44,3%) vyrų, 189 (55,7%) moterų ligos istorijos. Į GMP kreipėsi 48,5% ir 42,9% pacientų, atvykusių atitinkamai į ligonines A ir B. Apskaičiuota atvykimo sugaiščių mediana buvo 7 val. 40 min. ir 8 val. Per 3 val. nuo ligos pradžios atvyko 21,05% ir 23,81% pacientų. Galvos smegenų KT atlikta per pirmąją parą 33,3% ir 86,9% atvejų (p<0.01). Per 48 val. acetilsalicilo rūgštis paskirta 53,2% ir 64,3% ligonių. Tiriamuoju laikotarpiu abiejose ligoninėse nebuvo atlikta nei viena trombolizė. Nustatytas stacionarinio mirštamumo rodiklis 14,6% ir 13,7%. Išvados. Sugaištys, jeigu ligoniai kreipėsi ne į GMP bei hospitalizuoti į ligoninę, kurioje galvos smegenų vaizdiniai tyrimai neatliekami visą parą, buvo pagrindinės priežastys, dėl ko trombolizė nebuvo atlikta. Norint pagerinti situaciją ateityje, dar daug kas turi būti nuveikta, sudarant sąlygas teikti gerai organizuotą ir įrodymais pagrįstą pagalbą išeminių insultų ligoniams.
Raktiniai žodžiai: išeminis insultas, rekomendacijos, farmakoterapija, trombolizė, baigtys.
DOI: 10.5200/112
Pilnas tekstas: PDF