Žaneta Valiulienė
Santrauka
Dvasingumas – tam tikras požiūris į gyvenimą. Jis parodo, kaip žmogus vertina gyvenimo įvykius ir kitus žmones, kaip jis reaguoja bendraudamas su jais. Dvasingumas suteikia gyvenimui tikrąją prasmę, yra gyvenimo tikslas. Tokį dvasingumą daugelis žmonių turi ir juo vadovaujasi, nors to sąmoningai galbūt net nesuvokia. Viską, ką jiems reiškia gyvenimas, kuo jie patys turėtų būti, lemia tam tikrų išankstinių nuostatų rinkinys.
Dvasingumas siejasi su bet kokiomis religinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurios konkrečiai pasireiškia kaip gyvenimo nuostata arba tam tikras nusistatymas, duodantis pagrindo veiksmams. Dvasinės problemos gali kisti bet kuriuo žmogaus gyvenimo laikotarpiu, bet jos tampa daug aktualesnės, kai suvokiama, jog jis tikrai netrukus mirs. Stiprus religinis tikėjimas sumažina dvasinę įtampą ir sergančiojo nerimą bei mirties baimę. Religija – dvasinės stiprybės pamatas, tačiau dvasingumo negalima tapatinti su žmogaus religingumu – tai yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys reiškiniai.
Paliatyviojoje priežiūroje religinė pagalba pacientams įeina į platesnę sritį sveikatos sielovados, t.y. Bažnyčios dalyvavimo ir veiklos, skirtos skelbti Aukščiausiojo žodį ir malonę tiems, kurie kenčia, ir tiems, kurie kenčiančiais rūpinasi. Dvasinę slaugą reikėtų suprasti kaip ilgą kelionę, kurioje slaugytojas turi būti pasiryžęs lydėti savo pacientą iki mirties. Slaugytojai privalo turėti subtiliausius terapinio bendravimo įgūdžius: aktyvų klausymąsi, tyrinėjimą, aiškinimąsi, empatiją. Svarbu pacientą skatinti prabilti, išreikšti savo jausmus ir susikaupusias emocijas tam, kad galima jam būtų suteikti dvasinę pagalbą.
Raktiniai žodžiai: Dvasingumas, sielovada.
DOI: 10.5200/34
Pilnas tekstas: PDF