Ilona Kupčikienė, Eglė Stasiūnaitienė, Sandra Palažijūtė
Santrauka
Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama savanoriškos veiklos praktikai, kuri sudaro galimybes sustiprinti turimus ir įgyti naujų socialinių gebėjimų, aktyviai dalyvauti visuomeninio gyvenimo veiklose. Dalyvavimo savanoriškoje veikloje pasirinkimą sąlygoja asmens turima patirtis bei asmeninės nuostatos. Straipsnyje analizuojama nuostatos samprata, apibūdinama savanoriška veikla socialinio darbo kontekste. Straipsnio turinyje nagrinėjamos būsimų socialinių darbuotojų nuostatos į savanorišką veiklą remiantis nuostatos kognityviniu, emociniu ir elgesio komponentais, lyginama respondentų iš Lietuvos ir Suomijos patirtis. Empirinio tyrimo metu nuostatos tyrinėjamos žvelgiant iš kognityvinio (pažintinio), afektinio (emocinio) ir elgesio komponentų perspektyvos. Kognityvinis komponentas – tai nuomonės, įsitikinimai, kurių laikomasi tam tikrų žmonių ir dalykų atžvilgiu. Afektinis komponentas apima malonias arba nemalonias emocijas, susijusias su įsitikinimais. Jos suteikia nuostatai emocinį atspalvį ir nulemia veiksmą, kurį ketiname įvykdyti. Šis veiksmas ir yra nuostatos elgesio komponentas, kuris sąlygoja asmens reakciją, atitinkančią jo įsitikinimus ir išgyvenimus. Pažinimo komponentai susideda iš asmens žinių apie nuostatos objektą. Žinios, informacija yra vienas iš nuostatas formuojančių veiksnių. Informacijos pateikimas apie nuostatos objektą keičia jo suvokimą, interpretaciją. Nuostatos pažinimo komponentas neatsiejamas nuo jausminės srities. Emocinis nuostatos komponentas gali skatinti arba slopinti pažintinės informacijos priėmimą ir, atvirkščiai, žinios turi įtakos emociniam komponentui. Platesnė, išsamesnė informacija mažina stereotipinių nuostatų formavimąsi.
Raktiniai žodžiai: savanoriška veikla; nuostata; socialinis darbuotojas.
DOI: 10.5200/sm-hs.2015.106
Pilnas tekstas: PDF