Jurgita Marčiulynaitė, Aušra Šnipaitienė, Lina Jankauskaitė

Santrauka

Hiperurikemija, arba šlapimo rūgšties perteklius krau­jyje, yra sąlyginai dažnas laboratorinių tyrimų radinys ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų amžiuje, ypač nutuku­siems asmenims, esant padidėjusiam arteriniam kraujos­pūdžiui, metaboliniam sindromui ar lėtinei inkstų ligai. 90 proc. hiperurikemijos atvejų lemia sutrikęs šlapimo rūgšties šalinimas per inkstus, kitą dalį sudaro padidėjusi šlapimo rūgšties gamyba, skylant purinams. Perteklinė serumo uratų koncentracija ilgainiui gali sukelti inkstų akmenligę ar podagrą, todėl svarbu atrinkti pacientus, kuriems reikalingas šlapimo rūgšties kiekį mažinantis gydymas. Besimptomės hiperurikemijos korekcija pra­dedama nuo dietos su sumažintu purinų kiekiu maiste ir rizikos veiksnių šalinimo (pvz., antsvorio mažinimo). Nors apibrėžto sutarimo dėl gydymo reikalaujančios ribinės šlapimo rūgšties koncentracijos nėra, medika­mentai, tokie kaip alopurinolis, besimptomės hiperuri­kemijos atveju skiriami tik esant itin ženkliam serumo uratų kiekio padidėjimui. Šiame straipsnyje aptarsime besimptomės hiperurikemijos, nustatytos nutukusiai pa­auglei, klinikinį atvejį, pasireiškusį kartu su keletą metų stebimu uždegiminių rodiklių padidėjimu nesant lėtinės infekcijos požymių, skilveline ekstrasistolija ir vitamino D stoka, bei pateiksime besimptomės hiperurikemijos vaikų amžiuje literatūros analizę.

Raktiniai žodžiai: besimptomė (asimptominė) hiperurikemija, šlapimo rūgštis, nutukimas, antsvoris, vaikai, paaugliai.

DOI: 10.35988/sm-hs.2022.084
Pilnas tekstasPDF

Back