Vilma Žydžiūnaitė
Santrauka
Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas yra atskleisti ir aprašyti galimas socialines, moralines ir psichologines įtampas, susijusias su ŽIV užsikrėtusiais / AIDS sergančiais asmenimis švietimo sektoriuje Lietuvos kontekste (remiantis ŽIV užsikrėtusių/ AIDS sergančių asmenų refleksijomis bei nuomonėmis).
Kompleksinei tyrimo problemai nagrinėti pasirinkta kokybinė tyrimo strategija, besiremianti socialiai konstruojamų ir palaikomųjų / dalyvio žinių pozicijomis. Duomenys rinkti giluminiu interviu, o analizuoti – kokybine turinio analize. Kokybinis tyrimas sudarė prielaidas atrasti ryšius tarp sunkiai pamatuojamų kintamųjų ryšių, kurie reprezentuoja ŽIV užsikrėtusių / AIDS sergančių asmenų gyvenimo ir darbo kontekstus bei situacijas. Kokybinio tyrimo rezultatų išryškintas supratimas sudaro prielaidas informuoti švietimo sektoriaus institucijas mokslo praktikos ir politikos kontekstuose, turinčias galią priimti sprendimus apie egzistuojančius kliuvinius, problemas ir poreikius priimti sprendimus, gerinant ŽIV užsikrėtusių / AIDS sergančių žmonių situaciją. Kokybinis tyrimas įgalino tyrimo procese dalyvauti ŽIV užsikrėtusius / AIDS sergančius asmenis (iš viso 20 tyrimo dalyvių), atstovaujančius skirtingas lytis, socialinius ir ekonominius statusus, skirtingos trukmės savo sveikatos situacijos patirtis.
Tyrimo dalyviai teigia, jog ŽIV užsikrėtęs asmuo išgyvena baimę būti atstumtas po informavimo apie ŽIV diagnozę, nes nepasitiki aplinkos gebėjimu išlaikyti konfidencialumą bei bijo negatyvių pedagogų nuostatų, kurios pasireiškia išskirtiniu dėmesiu ŽIV užsikrėtusiam asmeniui ne visuomet teigiama prasme. Todėl ŽIV užsikrėtęs asmuo priima sprendimą informuoti aplinką tik išskirtiniais atvejais pagal poreikį ir bendravimo intensyvumą su konkrečiais asmenimis. Respondentai įsitikinę, jog ŽIV užsikrėtusiems asmenims svarbus komunikavimas su mediku ir psichologu pagal poreikį. Medikas švietimo institucijoje turėtų atlikti ne tik konsultanto vaidmenį, bet ir užsiimti švietėjiška veikla dirbant su mokyklos pedagogų bendruomene, nes pastaroji yra esminis nuostatų mokykloje formuotojas. Informuoti mokytojai nesudarytų prielaidų įsigalėti stereotipams ir atsižvelgtų į ŽIV užsikrėtusių besimokančiųjų mokymosi galimybes pagal sveikatos statusą. Analizuojant ŽIV užsikrėtusių asmenų patirtis išryškėjo poreikis mokyklose ugdyti mokinių socialinę kompetenciją, skatinti jų įsisąmoninimą apie bendrąsias gyvenimo vertybes, įtraukti į informavimo procesą mokinių tėvus, kuriems būtų pateikiama informacija apie ŽIV / AIDS mokslu grįstais argumentais, vystyti ir plėtoti pedagogų specifines žinias, susijusias apie ŽIV / AIDS kontekstu. Tačiau švietimas turi būti profesionalus, vykdomas specialistų profesionalų, kurie turi patirtis dirbti su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis. Taip pat aktualus pačių ŽIV užsikrėtusių asmenų įsitraukimas į švietimą ugdymo institucijose perteikiant patirtis mokyklų bendruomenėms. Psichologo paskirtis ugdymo institucijoje būtų parengti aplinką priimti ŽIV užsikrėtusį asmenį kaip žmogų, o ne kaip diagnozę. Taigi bendradarbiavimas tarp įvairių specialistų bei ŽIV užsikrėtusių asmenų ir ugdymo institucijų bendruomenių sąlygotų tolerancija, geranoriškumu ir žmogaus orumo palaikymu grindžiamos aplinkos kūrimui švietimo ir ugdymo institucijose.
Raktiniai žodžiai: Raktažodžiai: švietimas, patirtis, medicinos specialistas, ŽIV užsikrėtęs / AIDS sergantis asmuo, kokybinė turinio analizė.
DOI: 10.5200/142
Pilnas tekstas: PDF