Alina Vilkė, Milda Juškė, Petras Petkevičius, Ilona Šuškevičienė, Diana Bilskienė, Andrius Macas
Santrauka
Centrinės nervų sistemos (CNS) traumos yra reikšmingasergamumo ir mirtingumo priežastis visame pasaulyje. Įvykus CNS pažeidimui, siekiama papildytidiagnostikos galimybes įvairiais biocheminiais žymenimis (neuromarkeriais), kurie padėtų nustatytiir įvertinti traumos sunkumą, paciento išgyvenamumąbei baigtis. Pagrindiniai kriterijai, kurie keliamineuromarkeriams, yra aukštas specifiškumas ir jautrumas po smegenų traumos, ankstyvas jų atsiradimaskraujo serume ar likvore.Šiuo metu yra keletas žymenų, kurie naudojami klinikinėjepraktikoje: S100B baltymas, GFAP (glijos rūgštinis fibrilinis baltymas), NSE (neuronų specifinėenolazė), MBP (pagrindinis mielino proteinas). Taip pat intensyviai tyrinėjami, bet kol kas naudojamiretai BDMF (smegenų neurotrofinis faktorius), NF (neurofilamentinis) baltymas, interleukinas 1, interleukinas 6 bei Tau baltymas.Biocheminiai žymenys laikomi paprastu ir greitu diagnostiniu metodu, kuris palengvina gydymo procesą.S100B ir GFAP – astrocitų, NSE – neuronų, MBP – aksonų pažeidimo žymenys. Atsiradus kai kurių neuromarkerių koncentracijos kraujo serume tyrimo metodams, problema tampa gautų rezultatųinterpretacija. Tačiau klinikinių tyrimų metu vis daugiau duomenų pateikiama apie šių markerių specifiškumąir jautrumą nustatant CNS traumos apimtį bei baigtis.
Raktiniai žodžiai: neuromarkeriai, biocheminiai žymenys, galvos ir nugaros smegenų trauma, S100B baltymas, glijos rūgštinis fibrilinis baltymas, neuronų specifinė enolazė, pagrindinis mielino baltymas, smegenų neurotrofinis faktorius.
DOI: 10.5200/sm-hs.2014.030
Pilnas tekstas: PDF