Matas Padegimas, Martyna Karmazinaitė

Abstract

Vogt–Koyanagi–Harada sindromas (VKHS) yra reta granulominė uždegiminė liga, pažeidžianti akis, odą, plaukus, vidinę ausį ir smegenų dangalus. Liga pasižymi keturiomis stadijomis: prodromine, uveitine, pasveikimo ir lėtine arba pasikartojančia. Diagnostika išlieka daugiausia klinikinė, o ankstesni kriterijai (AUD ir Sugiura) nepakankamai atskiria ūminę ir lėtinę stadijas bei neįtraukia modernių vaizdinimo metodų. 2001 m. Tarptautinis nomenklatūros komitetas pristatė Peržiūrėtus diagnostikos kriterijus (RDC), skirstančius VKHS į visišką, dalinę ir tikėtiną formą, atsižvelgiant į akių pažeidimą bei sisteminius požymius. Šiuolaikiniai multimodaliniai vaizdinimo metodai, tokie kaip OKT, fluorescencinė angiografija, indocianino žaliojo angiografija ir akies dugno autofluorescencija, tapo nepakeičiami ligos diagnostikoje, eigos stebėjime ir gydymo efektyvumo vertinime, leidžiant tiksliai dokumentuoti tiek ūminius, tiek lėtinius pokyčius gyslainėje ir tinklainėje.

Keyword(s): uveitas, chorioretinitas, diagnostiniai kriterijai, optinė koherentinė tomografija, fluorescentinė angiografija.

DOI: 10.35988/sm-hs.2026.292

Full Text: PDF

Back