Jonas Staikūnas, Vytenis Kalibatas

Abstract

Medicinos turizmas įprastai suprantamas kaip savo lėšomis apmokamų sveikatinimo (plačiąja prasme) ar medicinos (siauresne prasme, kai teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos) paslaugų gavimas užsienio šalyje. Tuo tarpu Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalių piliečiai turi teisę į gydymą, taip pat ir planinį, bet kurioje kitoje šalyje, kai už jį apmoka piliečio valstybė. Tyrimo tikslas. Apžvelgti teisės aktus, reglamentuojančius ES ir EEE šalių piliečių galimybes gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas kitoje šalyje, bei išanalizuoti tarpvalstybinės sveikatos priežiūros Lietuvoje tendencijas, teikiant šias paslaugas užsienyje gyvenantiems ES ir EEE šalių gyventojams. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta išsami ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų apžvalga naudojantis oficialiais teisės aktų registrais EUR-Lex ir e-tar.lt, taip pat Europos Komisijos leidinių ir dokumentų biblioteka (EU Publications / DG SANTE). Literatūros paieška atlikta naudojantis „PubMed“ ir „Google Scholar“ duomenų bazėmis. Tyrimo rezultatai. ES ir EEE šalių piliečių teisę Lietuvoje gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidas apmoka arba kompensuoja jų valstybė, reglamentuoja du pagrindiniai mechanizmai: socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, pagal kuriuos planiniam gydymui kitoje valstybėje naudojamas S2 dokumentas, bei Direktyva 2011/24/ES. ES ir EEE šalių piliečių, Lietuvoje gavusių planines sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidas padengė jų valstybės, skaičius bendrame ES ir EEE valstybių kontekste buvo labai nedidelis – Lietuvoje suteiktų paslaugų dalis nesudarė nė 1 proc. visų pagal atitinkamus mechanizmus ES ir EEE šalyse suteiktų planinių tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų. Išvados. Nepaisant galiojančių teisės aktų, nustatančių ES ir EEE valstybių narių piliečių teisę kitoje šalyje gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas, Lietuvoje vis dar nepakankamai pasinaudojama galimybe pritraukti pacientus iš kitų ES ir EEE valstybių, plėsti planinių sveikatos priežiūros paslaugų apimtį ir gauti papildomų pajamų iš šių valstybių.

Keyword(s): Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, Direktyva 2011/24/ES, tarpvalstybinė sveikatos priežiūra, planinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, S2 forma, medicinos turizmas.

DOI: 10.35988/sm-hs.2026.275

Full Text: PDF

Back