GYDYTOJO − PACIENTO SĄVEIKA: TAPSMAS EPILEPSIJA SERGANČIU PACIENTU

Jurgita Tuitaitė

Epilepsija – nenuspėjama liga. Sunku numatyti priepuo­lio laiką ir pasekmes, todėl pacientui, gydytojo kabinete išgirdusiam šią diagnozę, nelengva suprasti, kaip pasikeis jo gyvenimas. Susitikimų su gydytojais metu pacientas mokosi pažinti šią ligą, nuolat reflektuojant apie kūno pokyčius ir gydymo eigą. Naujausi epilepsija sergančių asmenų gyvenimo kokybės tyrimai rodo bendravimo ir bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistų ko­manda svarbą. Tyrimo tikslas − atskleisti, kaip epilepsija sergantys žmonės mokosi gyventi su liga gydytojo-paci­ento sąveikos kontekste. Pasirinkta konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos koncepcija, taikant K. Charmaz versiją [4]. Atliktas kokybinis tyrimas. Taikytas teorinės imties sudarymo principas. Tyrimui atrinkti epilepsija sergantys suaugusieji, kuriems šis susirgimas diagno­zuotas ne anksčiau nei prieš penkerius metus, neturintys pažintinių funkcijų sutrikimų. Duomenų rinkimo meto­das − pusiau struktūruotas interviu. Interviu duomenys transkribuoti ir koduoti, formuotos kategorijos. Tyrimo metu rašytos atmintinės, naudotos duomenų analizės metu. Apklausta 10 epilepsija sergančių asmenų.

Tyrimas atskleidė, kad pacientams ligos pradžioje sunku suprasti epilepsijos priepuolių priežastis, diagnostikos ir gydymo priemones dėl išgyvenamo nerimo ir ligos nei­gimo. Pacientams susitaikius su epilepsijos diagnoze, pra­dedamas ugdyti diadinis pasitikėjimo gydytoju jausmas, sergantieji motyvuojami išgirsti gydytojo nurodymus ir juos vykdyti, mokomi atpažinti veiksnius, skatinančius priepuolių atsiradimą. Kuriant pasitikėjimu ir atsako­mybe grįstus diadinius gydytojo ir paciento santykius, pacientas tampa aktyviu, nuolat besimokančiu asmeniu. Tyrimo metu konstruota grindžiamoji teorija, paaiškinanti paciento mokymosi gyventi su liga proceso etapus, kurią sudaro trys centrinės kategorijos: 1) „Aš“ − susipažini­mas su epilepsija, siekiant suprasti paciento patirtį, tik diagnozavus epilepsiją; 2) „Aš“ − atsivėrimas sau, sie­kiant rekonstruoti paciento išgyvenimus, pradėjus moky­tis gyventi su liga; 3) „Aš“ − atsivėrimas kitam, siekiant susitikimų su gydytoju metu suprasti paciento vaidmenį ligos gydymo procese.